Springsteen: Deliver Me from Nowhere (2025) - kenčiantis inkstas taukuose

Filmo apžvalga

Baigiantis 2025-iams sidabrinius ekranus pasiekė pirmasis man žinomas vaidybinis filmas apie bosą. Kai kitas žinomas dainius Bob Dylan visai neseniai gavo jau ir antra filmą apie save “A Complete Unknown” (2024) (kuriam, nepaisant gero vertinimo, turėčiau daug kritikos), Bruce Springsteen gavo tik pirmąjį dramatizuotą pasakojimą apie save ir šis nebuvo pasitiktas milžiniškomis ovacijomis - biso niekas nepaprašė. Tačiau ar jis tikrai toks netikęs? Bandysiu tą paanalizuoti.

Gyvenimo epizodo retrospektyva

Apibrėžiam apie ką ir kodėl kalbame. Springsteen: Deliver Me from Nowhere (2025) nėra viso boso gyvenimo pasakojimas - ir tai sveikintina. Ups & downs tipo biografinių filmų, kurie trafaretiškai atkartoja personažų pakilimus ir nuopuolius yra jau pakankamai ir jie tampa nebeaktualūs, nesvarbu apie ką žiūri, ar režisierių, muzikantą, rašytoją, sportininką - keičiasi tik vardai ir vaizdai. Režisierius ir scenaristas Scott Cobb, kažkada pagimdęs multi-oskarinį muzikinį filmą Crazy Heart (2009) atrodo čia turėtų būti win-win situacija, ir suprasdamas dabartinį kontekstą gilinasi tik į vieną Bruce Springsteen gyvenimo epizodą - kaip sakoma, tamsiausią ir giliausią albumo “Nebraska” įrašinėjimo laikotarpį tarp “The River” ir “Born in the U.S.A.” atsiradimo (kuris irgi įtrauktas į istoriją). Ir tai yra puiku, nes tai ir yra viskas ko mums reikia iš Bruce Springsteen istorijos - vieno aiškaus ir identifikuojančio epizodo. Kaip jį pavyko perteikti čia jau yra kitas klausimas.

Nebraskos požeminiai vandenys

Sakoma, kad “Nebraska” yra mėgstamiausias boso darbas, nes jis yra ypatingai asmeniškas. Jame jis ieško giluminių atsakymų apie save ir tai nėra stadioninės publikos reikalas. Tik gitara ir liūdnas, sutrikęs Bruce. Toks jisai ir filme - ne mums žinomas sausakimšas arenas užvedinėjantis all-american-entertaineris, bet užkulisiuose iš kampo į kampą savo gimtajame miestelyje slampinėjantis bičelis su odine striukyte. Tema gera, bet aš nežinau ar buvo išieškotos ir paaiškintos visos priežastys jam taip jaustis. Rodomi jo ne visai laimingos vaikystės epizodai, kurie atvaizduoti kaip (nors niekam ir to nelinkiu) sakyčiau blogiausiu atveju vidutiniška socialinė Lietuvos tėvo-sūnaus įtampėlė. Dramaturgine prasme tai nesudarė didelio pagrindo užjausti Bruce Springsteen emocinį nuosmukį.

Kita paralelė - asmeniniai meilės reikalai, kurią atvaizduoja fiktyvi moteris, sudaryta iš įvairių realių Bruce merginų nuotrupų, taip pat stokoja atsakymų. Vieną sekundę bosas mėgaujasi puikia draugyste ir sentimentaliu seksu, kita minutę sėdi susisukęs kaip šlanga ir neturi aiškaus pagrindo neatsakyti tos merginos skambučius. Tai tik vienas iš pavyzdžių, bet daug tokių emocinių krizių filme neturi nei sudaryto pagrindo nei išeities taškų.

Kitaip sakant depresyvi emocinė linija man stokojo paaiškinimų žiūrovui į tai pažiūrėti labiau empatiškai. Net ir mini-konfliktas (kurio gal net ir konfliktu nepavadinčiau) su prodiuseriais ir įrašu kompanija dėl “Nebraska”, taip gana nesunkiai sprendžiasi atlikėjo naudai, kad atrodo, kartais norisi Bruce neužjausti, bet gerai papurtyti.

Nuo asmeninės tamsybės iki šviesios žinutės

Aspektas, kuris man patiko šiame pasakojime, tai yra susikoncentravimas į žemiškas ir kūrybines vertybes - tai, kodėl man Bruce Springsteen ir patinka iki šiandien. Šiomis dienomis Bruce aiškiai ir stipriai pasisako prieš dabartinės Amerikos valdžios veiksmus nebijodamas, kad pusė tos susiskaldžiusios Amerikos nusiaubs jo koncertų lokacijas. Atlikėjas reaguoja į aplinką ir vis dar nuolat siunčia žinutes. Taip pat ir su naująją daina “Streets of Minneapolis”, nemirktelėjęs išleido anti-ICE protestinę dainą čia ir dabar, nes to reikia čia ir dabar. Taip ir šiame filme, rodomas stiprus Bruce asmeninių vertybių pagrindas, paliekant biznį antrame plane, ir turint superhitą “Born in the U.S.A.” leisti sau tąsytis su savo problemomis. To trūksta šiandieną, to reikia šiandieną ir šiandieną šis filmas tai tam tikra prasme skatina ir inspiruoja, ir sakyčiau tai yra stipriausia šio pasakojimo pusė.

Back to 2009

Paliekant dramaturginio vystymo problemas, nežinau ar techninis filmo įgyvendinimas man patiko, nors ir nebuvo blogas. Filmas atrodo šiek tiek outdated, jei ilgai nesiplečiant į kinematografines detales tai filmas atrodo šiek tiek iš 2007-2010-ųjų eros. Iš kitos pusės džiaugiuosi, kad filmas nebuvo užkimštas grandioziniais CGI vaizdiniais (jų buvo, bet labai nedaug), bet vidutinio stambumo ar stambūs planai atrodė įgyvendinti neįdomiai - tik koks 20 procentų filmo suteikė akių palaimos, bet ne šiaip plikos estetiškos kompozicijos momentą. Praktiško ir natūralistinio apšvietimo sprendimai, kartu su šia kinematografija, sudarė gana standartiškos vidutiniškos minėto laikmečio dramos vaizdą, o jas jau matėm(-čiau) visas. Iš kitos pusės, kažkaip nemalonu kaip ir nebuvo.

Stiprioji įgyvendinimo dalis tai nevisai sakyčiau panašaus į atlikėją Jeremy Allen White ir jo vaidyba. Ir žinant, kad Džeremajus pats beveik viską įdainavo, duoda pagarbos jam pliūpsnį. Jeremy Allen White buvo labai geras pasirinkimas vien dėl to, kad tokį pat emociškai personažą jis jau keturis sezonus vaidino seriale “The Bear” ir iš esmės jam tereikėjo tęsti Bear vaidmenį šiek tiek mažiau hiperbolizuojant emocinį atotrūkį nuo aplinkos.

Kaip minėjau, Jeremy pats daug ką įdainavo, bet visgi montažas ar įgyvendinimas ne visur buvo tikslus. Muzikuojančiam asmeniui kai kur buvo labai aiškūs mimikų ir ala-sklindančio garso nesutapimai. Tai oskaras ar auksagaublis už geriausią garso dizainą manau čia nesišviečia, o iš gero muzikinio filmo kartais tik to labiausia ir norėtųsi.

Boso teismas

Mano verdiktas visgi nebūtų toks griežtas, kaip galėtų skambėti mano išsakyta kritika ar kad liepčiau niekam to nepatirti. Reikia suprasti, kad tai tikrai ne didžiuosius ekranus pasiruošęs išsprogdinti filmas, kaip sakykim “Bohemian Rhapsody” (2018) (pastarasis kenčia nuo kitų dalykų, persaldintos narciziškos istorijos nesutampančios su nemaža dalimi realios grupės emocinio pagrindo ir skęstantis tiesiog perspaustame heroizme). Šia prasme džiaugiuosi, kad Springsteen: Deliver Me from Nowhere (2025) toks netapo, ar kaip Dylano “A Complete Unknown” (2024) nekankina bereikalingą valandą, kad galiausia nieko nepasakytų. Sakyčiau Springsteen filmas yra tvarkingas žiūralas skirtas ramiam vakarui naršant platformų siūlomą turinį (pats filmą žėjau per “Disney Plus”). Idėjiškai teisingas, muzikos prasmingumo ieškantiems melomanams kažkiek informatyvus, tačiau dramaturgiškai iki galo neišspręstas ir vizualiai pasenęs šešetukininkas. Iš vienos pusės praleista proga, iš kitos pusės atrama savoms vertybėms. Tokia tvarkinga, papildoma medžiaga Bruce Springsteen gerbėjams laiko nesugadins, bet visos šeimos jo žiūrėti neverskite.